INTEGRUOJANTI MEDICINA

Medicinos mokslas sparčiai vystosi. Jau nebestebina organų persodinimo ir kitos chirurginės operacijos, kamieninių ląstelių panaudojimas, galimybė iš kraujo tyrimo nustatyti vaisiaus genetinius pokyčius. Daug gyvybių išgelbsti antibiotikai ir kiti medikamentai. Deja, akademinė medicina, puikiai įveikianti ūmias negandas, žymiai mažiau pasiekimų turi gydydama lėtines ligas, sergamumas kuriomis nelinkęs mažėti, o tokios ligos kaip cukrinis diabetas, nutukimas ar širdies ligos užklumpa vis jaunesnius žmones. Moderniosios medicinos metodai lėtinių ligų atveju siūlo „simptomų kontrolę“ ir ilgalaikį medikamentų vartojimą. Deja, dažnai su neišvengiamais jų pašaliniais poveikiais. Juos patyrę, pacientai ima ieškoti ir kitų kelių savo būklei pataisyti. Čia savo žodį galėtų tarti daugelio metų žmogaus ir gamtos stebėjimu paremtos senosios įvairių tautų medicinos, o taip pat jų jaunesnės seserys: homeopatija, gemoterapija ar endobiogeninė medicina. Visos jos ieško savitų būdų padėti, kad jaustumėmės sveiki ir stiprūs. Dar kitų sveikatinimo metodų mums siūlo fizioterapija, kineziterapija, psichoterapija, spalvų, muzikos, meno ir kitokios terapijos. Tas, kurios nepriklauso akademinei medicinai, įprasta vadinti alternatyviąja ar komplementine medicina. Gaila, bet dalis medikų bendruomenės ir visuomenės į ją žiūri gana įtariai, nors praktine patirtimi ir pagarba gamtos dėsniams besiremiančios sveikatinimo, sistemos gali daug prisidėti prie geresnės mūsų savijautos ir gyvenimo kokybės, nes gydo švelniai ir atsižvelgia į konkretaus ligonio nusiskundimus, skatina paties organizmo savigydos jėgas.

​

Vieninga medicina, jungianti ir akademinės medicinos, ir alternatyviosios medicinos žinias, dar tik kuriasi, nors jos poreikį jaučia ir sveikatos specialistai, ir jų pacientai. Bandydami įdiegti, integruoti alternatyvios medicinos žinias į moderniosios medicinos sistemą, prieš dešimtmetį Europos integruojančios medicinos kongresus ėmė organizuoti Berlyno Šaritė (Charité) universitetinės ligoninės specialistai. Vienas iš šių kongresų tikslų – rasti geriausias tradicinės ir alternatyvios medicinos moksliškai pagrįstas kombinacijas, leidžiančias kuo geriau padėti ligoniams. 2017 m. jau dešimtasis Europos integruojančios medicinos kongresas tapo pasauliniu, jame dalyvavo apie 800 dalyvių iš daugiau nei 40-ies pasaulio šalių.

Integruojančios medicinos idėją parsivežėme iš Berlyno ir į savo įstaigą. Todėl čia dirba modernios medicinos studijas baigę sveikatos specialistai, kurie yra įvaldę ir alternatyviosios medicinos metodus, leidžiančius gydyti saugiai, ekologiškai, efektyviai, holistiškai ir individualizuotai. Stengiamės kiekvienam pacientui parinkti jam labiausiai tinkamą medikamentų ir procedūrų kombinaciją, atsižvelgdami į jo ligos priežastis, emocinę būklę ir simptomų ypatumus. Patariame, ką daryti, kad liga nesikartotų.

© Integruojančios medicinos ir sveikatingumo centras

Integruojanti medicina

Medicinos mokslas sparčiai vystosi. Jau nebestebina organų persodinimo ir kitos chirurginės operacijos, kamieninių ląstelių panaudojimas, galimybė iš kraujo tyrimo nustatyti vaisiaus genetinius pokyčius. Daug gyvybių išgelbsti antibiotikai ir kiti medikamentai. Deja, akademinė medicina , puikiai įveikianti ūmias negandas, žymiai mažiau pasiekimų turi gydydama lėtines ligas, sergamumas kuriomis nelinkęs mažėti, o tokios ligos kaip cukrinis diabetas ,nutukimas ar širdies ligos užklumpa vis jaunesnius žmones. Moderniosios medicinos metodai lėtinių ligų atveju siūlo „simptomų kontrolę“ ir ilgalaikį medikamentų vartojimą. Deja, dažnai su neišvengiamais jų pašaliniais poveikiais. Juos patyrę, pacientai ima ieškoti ir kitų kelių savo būklei pataisyti. Čia savo žodį galėtų tarti daugelio metų žmogaus ir gamtos stebėjimu paremtos senosios įvairių tautų medicinos, o taip pat jų jaunesnės seserys: homeopatija, gemoterapija ar endobiogeninė medicina. Visos jos ieško savitų būdų padėti, kad jaustumėmės sveiki ir stiprūs. Dar kitų sveikatinimo metodų mums siūlo fizioterapija, kineziterapija, psichoterapija, spalvų, muzikos, meno ir kitokios terapijos. Tas, kurios nepriklauso akademinei medicinai, įprasta vadinti alternatyviąja ar komplementine medicina. Gaila, bet dalis medikų bendruomenės ir visuomenės į ją žiūri gana įtariai, nors praktine patirtimi ir pagarba gamtos dėsniams besiremiančios sveikatinimo, sistemos gali daug prisidėti prie geresnės mūsų savijautos ir gyvenimo kokybės, nes gydo švelniai ir atsižvelgia į konkretaus ligonio nusiskundimus, skatina paties organizmo savigydos jėgas.